Limfoma – tai piktybinis kraujo sistemos navikas, kuris vystosi limfinėje sistemoje. Limfinė sistema – tai sudėtingas tinklas, sudarytas iš limfmazgių, limfagyslių, blužnies, užkrūčio liaukos, kaulų čiulpų ir limfinio audinio, esančio įvairiuose organuose. Ji atlieka svarbų vaidmenį organizmo imuninėje gynyboje – padeda kovoti su infekcijomis ir pašalinti svetimas medžiagas.
Kai kurių limfocitų (baltųjų kraujo kūnelių) DNR pažeidimai sukelia jų nenormalų dauginimąsi ir augimą, dėl to formuojasi navikinės ląstelės. Šis procesas sukelia limfmazgių padidėjimą, organų pažeidimus ir įvairius sisteminius simptomus.
Limfomos tipai
Limfomos skirstomos į dvi pagrindines kategorijas:
1. Hodžkino limfoma (HL)
Tai retesnė limfomos forma, pasižyminti specifinių „Reed–Sternberg“ ląstelių buvimu mikroskopiniame vaizde. Ši liga dažniausiai pasireiškia jauniems suaugusiems, dažniau vyrams nei moterims. Hodžkino limfoma dažnai apima kaklo, pažastų ar krūtinės limfmazgius ir plinta tam tikra seka.
2. Ne Hodžkino limfoma (NHL)
Tai daug didesnė ir įvairesnė grupė, apimanti dešimtis skirtingų potipių. Kai kurios formos yra lėtai progresuojančios (pvz., folikulinė limfoma), kitos – itin agresyvios (pvz., difuzinė didelių B ląstelių limfoma). Skirtingai nei Hodžkino limfoma, NHL gali pažeisti bet kurį organą, ne tik limfmazgius, ir dažnai plinta neprognozuojamai.
Limfomos priežastys ir rizikos veiksniai
Nors tikslios limfomos priežastys nėra iki galo išaiškintos, žinomi keli rizikos veiksniai, galintys prisidėti prie šios ligos išsivystymo:
- Silpna imuninė sistema – pacientai, kuriems atliekamos organų transplantacijos arba sergantys ŽIV/AIDS, turi didesnę riziką susirgti limfoma.
- Infekcijos – kai kurie virusai ir bakterijos, tokie kaip Epstein–Barr virusas (EBV), Helicobacter pylori, žmogaus T-ląstelių leukemijos virusas (HTLV-1), siejami su tam tikromis limfomos formomis.
- Cheminės medžiagos – ilgalaikis kontaktas su pesticidais, herbicidais ar tirpikliais gali padidinti riziką.
- Autoimuninės ligos – tokios ligos kaip reumatoidinis artritas ar Sjögreno sindromas taip pat gali būti susijusios su didesne limfomos rizika.
- Genetiniai veiksniai – šeimos istorijoje buvusi limfoma ar kiti kraujo navikai gali turėti įtakos.
Limfomos simptomai
Limfomos simptomai gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo ligos tipo bei stadijos. Dažniausi požymiai:
- Padidėję limfmazgiai – neskausmingi mazgai kaklo, pažastų ar kirkšnių srityje.
- Nuovargis ir silpnumas.
- Karščiavimas be aiškios priežasties.
- Naktinis prakaitavimas.
- Nepaaiškinamas svorio kritimas.
- Niežulys arba odos bėrimai.
- Dusulys, kosulys ar skausmas krūtinėje – kai liga paveikia limfmazgius krūtinės srityje.
- Skausmas pilvo srityje – kai padidėja blužnis ar kepenys.
Ne visi simptomai reiškia vėžį, tačiau jei jie užsitęsia ilgiau nei kelias savaites, būtina kreiptis į gydytoją.
Limfomos diagnostika
Diagnozuojant limfomą, būtina atlikti kelis išsamius tyrimus:
1. Fizinė apžiūra ir anamnezė
Gydytojas įvertina padidėjusius limfmazgius, blužnį, kepenis ir surenka paciento ligos istoriją.
2. Kraujo tyrimai
Atliekami bendrieji ir biocheminiai tyrimai, siekiant nustatyti uždegiminius rodiklius, kepenų bei inkstų funkciją, taip pat limfocitų kiekį.
3. Biopsija
Svarbiausias tyrimas, patvirtinantis limfomos diagnozę. Iš padidėjusio limfmazgio ar audinio paimamas mėginys, kuris tiriamas mikroskopu ir imunohistochemiškai nustatant ląstelių tipą.
4. Vaizdiniai tyrimai
Naudojami kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso (MRT) ar pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimai, siekiant įvertinti, kiek liga yra išplitusi organizme.
5. Kaulų čiulpų tyrimas
Atliekamas norint patikrinti, ar limfoma nepažeidė kaulų čiulpų.
Limfomos gydymas
Limfomos gydymas priklauso nuo tipo, stadijos, paciento amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Pagrindiniai gydymo metodai:
1. Chemoterapija
Tai pagrindinis gydymo būdas daugumai limfomos atvejų. Chemoterapiniai vaistai naikina vėžines ląsteles ir neleidžia joms daugintis.
2. Spindulinė terapija
Dažnai taikoma ankstyvos stadijos Hodžkino limfomai arba vietiškai išplitusiems židiniams.
3. Imunoterapija
Modernus gydymo metodas, kai naudojami antikūnai (pvz., rituksimabas), kurie specifiškai atakuoja vėžines B ląsteles.
4. Kamieninių ląstelių transplantacija
Naudojama, kai liga atsinaujina arba neatsako į standartinį gydymą. Po intensyvios chemoterapijos pacientui persodinamos kamieninės ląstelės, kad atkurtų kraujodarą.
5. Tikslinė terapija
Šiuolaikinės molekulinės terapijos (pvz., BTK inhibitoriai) veikia specifinius signalinius kelius, kurie svarbūs limfomos ląstelių išgyvenimui.
Prognozė ir gyvenimas po gydymo
Limfomos prognozė per pastaruosius dešimtmečius žymiai pagerėjo. Dėl naujų gydymo metodų išgyvenamumas gerokai padidėjo. Anksti diagnozuota limfoma dažnai yra visiškai išgydoma.
Pacientai po gydymo turi būti reguliariai stebimi, nes liga gali atsinaujinti. Svarbus yra sveikas gyvenimo būdas, subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir psichologinis palaikymas.
Prevencija
Kadangi tikslios priežastys nėra aiškios, nėra konkretaus būdo išvengti limfomos. Vis dėlto galima mažinti riziką:
- Stiprinti imuninę sistemą – vengti lėtinių infekcijų, rūpintis mityba ir poilsiu.
- Vengti kenksmingų cheminių medžiagų darbo aplinkoje.
- Kontroliuoti autoimunines ligas ir reguliariai tikrintis sveikatą.
Išvada
Limfoma – tai sudėtinga, tačiau gydoma liga. Ankstyvas nustatymas ir tinkamai parinktas gydymas leidžia daugeliui pacientų pasiekti visišką remisiją ir grįžti į visavertį gyvenimą. Šiuolaikinė medicina nuolat tobulėja, atsiranda naujų tikslinių terapijų, todėl viltys sergantiesiems vis didėja.
Svarbiausia – neatidėlioti vizito pas gydytoją, jei pastebimi ilgalaikiai simptomai, tokie kaip padidėję limfmazgiai, karščiavimas ar nepaaiškinamas svorio kritimas. Ankstyvas diagnozavimas gali išgelbėti gyvybę.